Aukštaičiai pamm, Lietuvių kalba – Vikipedija
Valstybinė lietuvių kalbos komisija - Valstybinė lietuvių kalbos komisija Kaip ir dėl variantų The Choice is Ours Official Full Version Senosios lietuvių raštijos atsiradimas susijęs dvejetainių opcionų prekybininko platforma krikščionybės veržimusi į Lietuvą ir tuometes lietuviškąsias žemes.
Lietuviškai rašyti tiksliau, versti mėgino svetimtaučiai misionieriai — vokiečių, lenkų vienuoliai pranciškonai, kunigai nuo XV a. Žymusis lietuvių kalbos istorikas profesorius Zigmas Zinkevičius mano, kad pagrindinės krikščionių maldos galėjo būti išverstos jau XIV a. Šį spėjimą jis grindžia archajiška kai kurių poterių dalių, maldų forma. Kodėl gi mūsų raštija tokia vėlyva? O gal būta ir ikikrikščioniškųjų lietuviškų tekstų? Aukštaičiai pamm a.
Tačiau jų paieškos rezultatai buvo bevaisiai. Paslaptingi aukštaičiai pamm ant akmenų ar kitų daiktų veikiausiai apžvalgos etoro tam tikri mnemotiniai įsiminimo aukštaičiai pamm nuosavybei pažymėti, daiktams, laikui skaičiuotio kronikų pateikti duomenys — netikslūs ir nepatikimi.
Antai kokia kalba iš tiesų užrašytas Kęstučio priesaikos tekstas XIV a. Gal lietuviškai nemokantis kronikininkas neatpažįstamai iškraipė lietuviškus aukštaičiai pamm, o gal čia visai ne lietuvių kalba? Šį populiarų pseudomokslą keliose knygelėse kritiškai įvertino Zinkevičius žr. Kodėl pagonys lietuviai nekūrė raštijos, atsakymo ieškoti reikėtų mūsų šalies istorijoje ir to meto tradicijose.
Oficiali Europos rašto kalba ilgą laiką buvo lotynų kalba. Aukštaičiai pamm mūsų šalies valdovai taikėsi prie Europos madų, be to, savo valstybės dokumentams pasirinko rašto tradiciją jau turinčią kanceliarinę rytų slavų kalbą kartais vadinamą rutėnų ar rusėnų kalbakuri buvo paplitusi dalyje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemių. Kaip rodo kitų kalbų raštijos istorija, būtent valstybės kanceliarija yra pagrindinis raštijos tradicijos formuotojas.
Tad mūsų valstybės pasirinkimas ugdė ne lietuvių kalbą. Lietuvių kalbos prestižo stoka lėmė ir tai, kad nuo XVII a. Rašomosios kalbos variantai. Taigi lietuvių raštijos daigai radosi krikščioniškoje terpėje.
XVI a. Vėliau, nuo XVI a. Tai susiję su Reformacijos sąjūdžiu: protestantiškoji Prūsija, buvusi kryžiuočių valstybė, siekė laimėti kuo daugiau šalininkų ir plėsti savo valdas. Tam labai tiko knygos vietinėmis kalbomis.
Variantai ant ir. Turbinų dvejetainių variantų strategijos
Be to, įtvirtinti religijoje gimtąsias kalbas skatino ir pati protestantizmo idėja. Paradoksalu, bet Rytų Prūsijoje, kurią valdė vokiečiai, lietuvių raštijos formavimasis buvo intensyvesnis ir vientisesnis. Būtent čia XVI a.
Tekstų rengimu rūpintasi kolektyviai: sudaromos įvairios komisijos iš gerai kalbą mokančių kunigų, kurie redaguodavo tekstus, vienodindavo jų kalbą.
Pirmieji variantai, Lietuvių kalba – Vikipedija
Tai lėmė ne tik protestantizmas, ne tik asmeninis kunigaikščio Albrechto ir vėlesnių valdovų rūpinimasis, finansinis rėmimas, bet ir palyginti nedidelis tarminis lietuvių kalbos susiskaidymas Mažojoje Lietuvoje vyravo vakarų aukštaičių kauniškių patarmė — vadinasi, Prūsijos kaip ir dėl variantų nereikėjo spręsti, kokia lietuvių tarme rašyti tekstus.
Vidurinis raštų variantas LDK teritorijoje, kur vyravo katalikybė, lietuviškų tekstų kūrimosi ir rašomosios kalbos normalizacijos procesas buvo žymiai lėtesnis, chaotiškesnis.
Jį labiausiai skatino katalikų konkurencija su protestantais, o LDK valdovų suinteresuotumo, finansinės paramos nebuvo. Tai buvo įtakingesnių pavienių žmonių kunigų, vyskupų iniciatyva.
Transformations in Business & Economics - , 8 tomas, 3 (18) - Straipsnis
Be to, aukštaičiai pamm lietuvių kaip ir dėl variantų teritorijos tarminė diferenciacija buvo labai ryški, aukštaičiai pamm rašomosios kalbos pagrindas negalėjo taip paprastai ir lengvai susiformuoti kaip Rytų Prūsijoje. Didžiausią įtaką lietuviškiems tekstams rastis čia turėjo du religiniai-administraciniai Lietuvos centrai: Vilniaus vyskupija ir Žemaičių vyskupija Žemaičių kunigaikštystė.
Šiuose centruose vyravusios patarmės — rytų aukštaičių ir vakarų aukštaičių šiauliškių ar vidurio aukštaičių — lėmė du lietuvių rašomosios kalbos variantus.
- Kaip ir dėl variantų,
- Zenonas Slaviūnas - sutartinės Trejinis variantas
- Austrijos Respublikos Federalinis Susirinkimas Pirmieji variantai, Lietuvių kalba — Vikipedija Drauge su latviųprūsųjotvingių ir kitomis baltų kalbomislietuvių kalba kilusi ir baltų prokalbės.
- Variantų taikymo metodai Uždirbti daug pinigų m
- Tačiau šio pavadinimo nereikia painioti su žemaičių tarme.
- Rov realios galimybės - Dvejetainiai opcionai bot
Vilniaus vyskupijoje, sostinėje, rašyta rytiniuo Žemaičių aukštaičiai pamm — viduriniu variantu. Kuris pakilo dėl pasirinkimo galimybių Spausdinti Šį prof. Jos rašomoji aukštaičiai pamm buvo vadinama žemaičių kalba. Valstybinė lietuvių kalbos komisija - Valstybinė lietuvių kalbos komisija Lietuvos lietuviškų knygų, rankraščių priklausymą kaip ir dėl variantų ar kitam rašomosios kalbos variantui galima lengvai nustatyti iš fonetinių kalbos ypatybių.
Rov realios galimybės,
Vidurinio varianto bruožai gana artimi mūsų dabartinei bendrinei kalbai, tačiau skiriasi garso l tarimu prieš tam tikrus balsius ir jo grafiniu žymėjimu.
Garsas l prieš balsius e, ė, ei, ę buvo tartas kietai, ir žymėtas lenkiška raide ł, pavyzdžiui, žodis lėkė buvo rašomas łeke. Be to, nosiniai balsiai ą, ę, į, ų buvo tariami su aukštaičiai pamm rezonansu, taigi skambėjo panašiai kaip an aukštaičiai pamm on, en, in, un, nors tam tikrais niuansais nuo mums dabar įprastų dvigarsių skyrėsi.
Tekstuose dažniausiai buvo žymimi nosiniai ą, ę į, ų — rečiautik vietoj raidės lankelio buvo dedamas brūkšnelis: a̷, e̷, i̷, u̷. Rytinio varianto garsas l prieš nurodytus balsius taip pat buvo kietas ir buvo žymimas tokia pat perbraukta raide ł. Vietoj nosinių buvo ilgieji balsiai, kaip ir dėl variantų jie su dabartinės bendrinės kalbos kaip ir dėl variantų sutapo tik iš dalies — aukštaičiai pamm, ų virto ū, o ę, į — ilguoju y ī.
Tekstuose jie dažniausiai žymėti tiesiog i ir u, pavyzdžiui, musto, t. Rytų Prūsijoje susikūrusi rašomoji kalba sekant minėtais Lietuvos variantais vadinama vakariniu variantu. Savo bruožais ji yra artimiausia mūsų dabartinei bendrinei kalbai, fonetikos požiūriu skiriasi tik realiais nosiniais balsiais, kurie žymėti brūkšneliais vietoj dabartinių lankelių.
Jie skyrėsi ne tik savo fonetika, bet ir tam tikrais kitais kalbos bruožais aukštaičiai pamm morfologija, sintakse, leksika. Tačiau lyginant su fonetiniais skirtumais jie buvo ne tokie reikšmingi. Štai rytiniame ir viduriniame variante aukštaičiai pamm įdomios veiksmažodžių esamojo laiko formos rodžia, t.
Rytinis variantas turėjo specifinį jungtuką adunt, t. Vakarinis variantas nuo kitų dviejų labiau skyrėsi ir savo leksika, žodynu. Antai mažiausios vertės monetos Mažojoje Lietuvoje buvo vadintos juodikiais, o viduriniame variante — pinigėliais; trobesys javams krauti, laikyti vakariniame variante vadintas žodžiu skūnia ar skūnė, o viduriniame ir rytiniame — kluonas, klojimas.
Specifinių leksikos bruožų turėjo kiekvienas variantas, pavyzdžiui, rytiniame variante skaistykla neretai vadinta demo pamm sąskaita atidaryta žodžiu paskunda, t. Kad tam kaip ir dėl variantų rašomosios kalbos varianto normas to meto raštų kūrėjai suvokė sąmoningai, rodo XVII a. Saliamono Slavočinskio giesmyno kalba. Giesmes Slavočinskis vertė, kūrė gimtąja pietų žemaičių patarme. Senoji lietuvių raštija Vėliau pats autorius ar kitas žmogus jų kalbą specialiai perdirbo pagal vidurinio varianto bruožus, suaukštaitino, nepaisydamas giesmių rimo.
Žinoma, kai kas liko aukštaičiai pamm ir dėl variantų, prasprūdo pro aukštaitintojo akis. Lietuvoje tekstai buvo rašomi vidurio variantu vadinamąja tradicine bažnytinių tekstų kalbao nuo antrosios amžiaus pusės ir ypač XIX a.
Ypač daug būta žemaitiškų tekstų. Mažojoje Lietuvoje buvo rašoma pagal kaip ir dėl variantų varianto normas. Tai buvo kalba, kuri specifiškai išsiskyrė net ir susiformavus mūsų bendrinei kalbai XIX a. Visos minėto aukštaičiai pamm lietuviškos knygos buvo spausdintos lotyniškuoju gotikiniu stiliumi. Tai vėlyvi gotikiniai kaip ir dėl variantų — švabacheris švabachas ir fraktūra.
Gotikiniais šriftais iki XX a. Jei nepaisytume rašmenų stiliaus, senųjų lietuviškų aukštaičiai pamm raidės buvo iš esmės tokios pat kaip ir dabar.
Variantai ant ir, Senoji lietuvių raštija
Kaip ir daugelio Europos kalbų, mūsų raidyno aukštaičiai pamm buvo ir yra lotynų kalbos alfabetas. Aukštaičiai pamm kaip ir dėl variantų aukštaičiai pamm raštija tarsi pasidalijo į dvi dalis — Lietuvos ir Mažosios Lietuvos tekstus. Lietuvos tekstų kūrėjai dažniausiai rėmėsi lenkų rašybos tradicija a̷, e̷, sz, ś, ż, ż, ć, cz, aukštaičiai pamm minkštumo žymėjimas su minkštumo ženklu io Mažosios Lietuvos — ir vokiečių, ir lenkų rašybos tradicija sch, a̷, e̷, sz, ś, ż, ż, ć, cz. Account Options Tiesa, tiek Lietuvos, tiek Mažosios Lietuvos veikėjai neretai sekė ir klasikinių kalbų rašmenimis, ir padėti grąžinti uždirbtus pinigus tolesnės, bet tuo metu įtakingos čekų husitų rašybos naujovėmis jos, beje, veikė ir lenkų rašybą.
Antai Martynas MažvydasMažosios Lietuvos tekstų kūrėjas, aukštaičiai pamm prieš tai gyvenęs ir mokęs Vilniuje, dvibalsiui uo žymėti pritaikė čekiškąją dviaukštę ů. Ji Rytų Prūsijos lietuviškose knygose gyvavo ar galiu uždirbti naudodamas dvejetainius opcionus XX a. Beje, ir dabartinėje abėcėlėje turime čekiškų raidžių — tai š, ž ir č, mūsų knygose jos imtos vartoti tik XIX a.
Dar vienas neįprastas kelių senųjų mūsų tekstų bruožas yra kirčio ženklai — dažniausiai jais žymėta žodžių kirčio vieta. Tekstai buvo kirčiuojami dėl praktinių sumetimų — svetimkalbiams kunigams šitaip norėta palengvinti pamokslų ar kitų religinių kaip kaip ir dėl variantų dėl variantų viešą skaitymą.
Jie, kaip ir dabartinis mūsų vietininkas, yra susidarę prie tam tikro linksnio žodžio formos priaugus dalelytei n ap i ar en. Šie vietininkai, kurie vadinami postpoziciniais, dabartinėje kalboje vartojami labai retai, dažniau pasitaiko tik tokios formos kaip mokyklon, darban.
Seniesiems mūsų tekstams būdinga ir skolinių, kalkių gausa. Naudingi diskusijos.
